vaikui apie savižudybę

Kartais vaikai gali paklausti nuostabą keliančių klausimų, pavyzdžiui, kada mirs tėvai. Svarbu šį klausimą išklausyti ir suprasti, kad vaikui atsakymas labai svarbus. Be to, kaip jau minėta, vaikas gali mirtį suvokti kaip laikiną arba nerimauti, kada jis bus atskirtas nuo tėvų, o būti be jų – bauginanti mintis.

Taigi, išgirdus panašų klausimą, svarbu perklausti „Ar tu nerimauji dėl to, kas tavimi rūpinsis?“ arba pasakyti „Tikiuosi, kad mirsiu dar negreitai ir dar labai ilgai tavimi rūpinsiuosi, bet jei mama ar tėtis numirtų yra daug žmonių, kurie galėtų tavimi pasirūpinti. Yra teta, dėdė, senelis ir senelė“.

Labai svarbu, kad kalbėdami apie mirtį ar savižudybę, vartotumėte tikslias sąvokas, nes vaikai, prisiklausę įvairių paaiškinimų variantų, gali painioti mirtį su miegu ar poilsiu, ypač, jei jie girdi suaugusiuosius kalbant – „ilsisi ramybėje“, „užmigo amžinu miegu“ ar pan. Dėl tokios painiavos vaikas gali bijoti eiti miegoti, nes senelė užmigo ir dar neatsikėlė, taigi ir jis gali nepabusti. Panašiai gali būti ir su išėjimo sąvoka. „O gal teta negrįžo iš parduotuvės ar darbo? Taigi pavojinga ten eiti.“

Kartais pasakymas, kad miršta tik seni žmonės, vaikui taip pat gali sukelti sumaištį, jam sužinojus, jog mirė (nusižudė) klasės draugas ar pusbrolis. Tokiu atveju galima būtų sakyti, kad „Senelė iki mirties gyveno labai ilgai. Ir dauguma žmonių gyvena ilgai, bet ne visi. Tikiuosi, kad tu ir aš gyvensime labai ilgai“.

Teiginys, kad „Brolis dabar danguje laimingas su angelais“ gali sukelti prieštaringą vaiko reakciją. Kaip vaikui suvokti visumą, kad, kai mama ir tėtis verkia, brolis yra laimingas? Nežinia, kuo pasitikėti – tuo, ką girdi, ar tuo, ką mato?

Visais mirties ar savižudybės atvejais svarbu pasidalyti savo jausmais, pavyzdžiui, „Man labai, labai liūdna, kad tavo brolis mirė“.

Suprantama, kad nerimaujate dėl pokalbio su vaiku apie mirtį. Daugelis net nesiryžta kalbėtis, nes tai liūdina, skaudina... Mes stengiamės užrakinti savo jausmus po devyniomis spynomis ir tikėtis, kad nekalbant bus geriau. Tačiau mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis. Mes turime leisti vaikams žinoti, kad galima apie ją kalbėti.

Tik kalbėdami su vaikais, mes galime suprasti, ką jie žino ir nežino, ką jie galvoja, ko baiminasi ar dėl ko nerimauja. Tada mes galėsime jiems padėti, suteikdami reikalingą informaciją, saugumą ir supratimą. Be abejo, kalbos ar aptarimas neišsprendžia visų problemų, bet nekalbėdami mes ribojame savo pačių galimybes padėti.

Ką ir kaip mes galime pasakyti apie mirtį vaikams, priklauso nuo jų amžiaus ir patirties. Tai taip pat priklauso nuo mūsų pačių patirties, įsitikinimų, jausmų ir situacijų, nes kiekvienas atvejis, su kuriuo susiduriame, yra šiek tiek kitoks. Kalbėjimą apie mirtį gali paskatinti gana formalus (taigi ir ne itin emocingas) žinių reportažas, televizijos laida arba tam tikras įvykis šeimoje, kai, be abejo, tenka susidurti su gerokai stipresnėmis savo ir vaikų emocijomis. Mes galime palengvinti kalbėjimą, jei būsime su vaikais atviri, sąžiningi ir suvoksime savo jausmus. Nors dažnai vaikai, dar prieš mums kalbant apie mirtį, jau būna su ja susidūrę – jie matė kritusių vabzdžių ir kitų gyvūnų. Jie gali pamatyti mirtį bent kartą per dieną per televiziją. Su mirtimi susiduriama pasakose ir žaidimuose.

Žemiau pateikiama naudinga bendro pobūdžio informacija. Tam, kad ji būtų sėkmingai pritaikyta, svarbu atsižvelgti į individualius vaiko poreikius.

Mirties supratimas kinta kartu su amžiumi. Ikimokyklinio amžiaus vaikai paprastai mirtį supranta kaip grįžtamą, laikiną ir beasmenį reiškinį. Juk mirę animacinių filmų personažai dažnai stebuklingai prisikelia.

Dauguma penkerių–devynerių metų vaikų pradeda suvokti, kad mirtis yra baigtinis procesas, visi gyvi objektai miršta, tačiau jie nesuvokia mirties kaip asmeninės. Jie tikisi galėsiantys pasislėpti nuo jos, tereikia tik labai pasistengti. Šiame raidos etape vaikai linkę įsivaizduoti mirtį, pavyzdžiui, kaip skeletą ar mirties angelą. Kai kurie iš jų sapnuoja apie ją košmarus.

Nuo devynerių ar dešimties metų iki paauglystės vaikai pradeda visiškai suprasti, kad mirtis yra negrįžtama, kad viskas, kas gyva, miršta. Iš paauglių galima išgirsti ir tam tikrų filosofinių pamąstymų apie mirtį. Jie gali ieškoti gyvenimo prasmės. Kai kurie jaunuoliai gali pradėti itin rizikuoti savo gyvybe, domėtis mirties kultais. Kovodami su mirtimi, jie bando įveikti savo baimes. Pavyzdžiui, 13 metų paauglys jau supranta, kad mirtis – negrįžtama, mirštama dėl vidinių biologinių procesų.

Vis dėlto paauglių mirties supratimas dar skiriasi nuo suaugusiųjų. Jų gyvenimo ir mirties supratimas dažnai netikroviškas. Kartais jie mano, kad ir po mirties bus galima matyti, kas vyksta mūsų gyvenime.

Pastebėtina, kad ir vaikai iki trejų metų užduoda klausimus apie mirtį. Kiti, taip pat ir vyresni vaikai, gali skirtingai reaguoti į mirtį, pavyzdžiui, dėl senelių mirties, atrodytų, jie tiek neišgyvena, kiek dėl gyvūno mirties. Kai kurie gali niekada neminėti mirties sąvokos kalbėdami, bet naudoti ją žaisdami, pavyzdžiui, jie gali vaizduoti, kad žaislas arba gyvūnas miršta, išreikšti tam tikrus jausmus ir mintis. Tokiais atvejais suaugusiems asmenims svarbu tinkamai reaguoti.

Dėl mirusio (nusižudžiusio) artimo vaiko giminaičio, pavyzdžiui, brolio, sesers, ar vieno iš tėvų, jis dažnai jaučiasi kaltas. Nors daugelis iš mūsų jaučiame tam tikrą kaltę, kai prarandame mylimą žmogų, vaikams ypač sunku suprasti priežasties ir pasekmės santykius. Jie mano, kad tam tikru būdu jie sukėlė mirtį, pavyzdžiui, gal jų piktos mintys ar linkėjimai paskatino savižudybę ar nulėmė vaiko mirtį. Arba jie gali suprasti mirtį kaip bausmę. „Mama nusižudė ir paliko mane, nes buvau blogas". Vaikams būtina padėti įveikti kaltės jausmą, pasakyti, kad nusižudęs asmuo tikrai jį mylėjo. Jam trumpai galima paaiškinti mirties aplinkybes.

Taip pat artimo žmogaus savižudybė gali sukelti pyktį, tiek suaugusiems asmenims, tiek vaikams. Pykstame, kad nusižudęs asmuo mus paliko ir sukėlė didelį skausmą ir liūdesį. Kartais pykstame ant kitų, kad jie negalėjo padėti ar išgelbėti. Pykstame ant savęs, kad nepadėjome išvengti to, kas įvyko.

Vaikai linkę pykčio jausmus reikšti pakankamai atvirai, ypač, kai jie praranda jį mylėjusį ar prižiūrėjusį asmenį. Tačiau pyktis yra sielvarto dalis. Mes galime vaikui padėti jį priimti. Taigi svarbu nebarti vaiko, nepykti ant jo, tačiau paaiškinti ir elgtis taip, kad jis jaustųsi mylimas ir prižiūrėtas.

Kai kurie vaikai pyktį nukreipia į vidų, todėl tampa prislėgti ir liūdni. Kartais gali pasireikšti fiziniai simptomai. Visgi jei nerimą keliantis vaiko elgesys po artimojo savižudybės išlieka ilgiau nei porą mėnesių, svarbu kreiptis pagalbos į specialistus.

• Paaiškinimas, kad asmuo mirė. „Aš turiu pasakyti tau kai ką liūdno. Šiandien mirė tavo mama“.
• Trumpas, konkretus informavimas, kaip tai įvyko. Tiek, kiek jaučiate, vaiko neapsunkins. Kaip minėta, svarbu pasitikrinti, kaip vaikas suprato, ir pasitikslinti, ar jis nori žinoti daugiau. Jei vaikas klausia, tikėtina, kad jis pasiruošęs išgirsti atsakymą. Vaikas, negaunantis reikiamos informacijos, gali pats prigalvoti įvairiausių istorijų ir paaiškinimų sau, kurie vėliau gali pridaryti daug žalos. Galite papasakoti itin paprastas svarbiausias detales, pavyzdžiui: „Mama mirė mašinoje“, „Senelė mirė, nes išgėrė daugiau vaistų nei reikėjo“, „Pusbrolis mirė, nes jis labai apdegė“.
• Svarbu akcentuoti, kad asmuo pats atsakingas už savo gyvybę. Tada galite pasakyti, kad asmuo nusižudė. Yra daug galimų paaiškinimų, kaip yra ir daug situacijų. Žemiau pateikiami keli pavyzdžiai, kuriuos galite pritaikyti savo situacijoje: „...Aš turiu tau paaiškinti, kaip mirė tavo brolis. Žinai, žmonės miršta dėl daugelio priežasčių – ligų, nelaimingų atsitikimų, o kartais jie sužaloja save taip, kad miršta. Tavo brolis save sužalojo, dėl to ir mirė. Kai žmonės panašiai elgiasi, dažnai jie būna labai liūdni – jiems atrodo, kad pasidarydami sau kažką negero, jie visa tai išspręs. Labai sunku patikėti tuo, ką jis padarė...“. „...Kartais žmonės būna labai liūdni. Tai tikrai nepanašu į jausmą, kai negauni to, ko trokšti. Tas liūdesys trunka labai ilgai. Kai žmonės taip jaučiasi, jie galvoja, kad niekas negali jiems padėti, kad niekas nepasikeis. Kai tokie jausmai tik kaupiasi ir daugėja, kai kurie žmonės ima galvoti, jog neverta gyventi, kad būtų geriau, jei jie mirtų. Tėtis buvo labai, labai liūdnas ir nežinojo, kaip elgtis. Tikriausiai manė, kad bus geriau be jo, nesikreipė pagalbos. Tikrai norėčiau, kad jis nebūtų taip galvojęs...“. Po paaiškinimo svarbu vaiką dar kartą paklausti dėl išsamesnės informacijos. Tokiu momentu galima vartoti žodį „savižudybė“. „...Žmonės pakėlę ranką prieš save, buvo liūdni ir nelaimingi. Jie manė, kad toks veiksmas – geriausias sprendimas. Tai vadinama savižudybe arba gyvenimo nutraukimu...“.
• Išsamesnės informacijos suteikimas, kai gali būti įvardijamas būdas, kaip asmuo nusižudė. Paprastas, faktais paremtas pasakojimas gali padėti vaikui suvokti situaciją ir tarsi sudėlioti dalis į visumą. „...Tėtis nusprendė nueiti prie geležinkelio ir atsistoti priešais traukinį. Traukinys važiavo labai greitai, jis negalėjo sustoti. Traukinys nutrenkė tėtį. Tėtis nuo smūgio ir patirtų sužalojimų mirė iš karto...“.„...Senelė išgėrė vienu metu labai daug tablečių ir vyno..“.„...Sesuo užlipo ant labai aukšto pastato ir nušoko nuo jo. Ji labai susižeidė. Žmogus susižeidęs labai stipriai, miršta. Taip nutiko ir seseriai...“
• Svarstymas, dėl kokių priežasčių asmuo nusprendė nusižudyti. Daug žmonių, klausia „Kodėl?“. Vaikui svarbu žinoti, kad jis nieko nepadarė ar nepasakė, kas galėjo paskatinti šeimos narį ar draugą nusižudyti. Kartais gali būti spėjamos kelios to priežastys (skyrybos, didelė skolos, ir kt.), bet jos nebūtinai yra tai, dėl ko žmogus nusižudė. O kartais svarbu pasakyti, kad priežastys nežinomos:„...Numanau, kad tėtis turėjo jaustis labai liūdnas ir sutrikęs. Jis tikriausiai galvojo, kad nėra daugiau jokių išeičių. Savižudybė – jo sprendimas. Labai gaila, kad jis nesikreipė pagalbos, nes išeitį rasti galima visada...“.

Vaikai yra puikūs stebėtojai. Jie perskaito žinutes mūsų veiduose ar iš to, kaip mes elgiamės. Mes galime puikiai išreikšti save ką nors darydami, sakydami ir taip pat nesakydami. Kai mes vengiame kalbėti apie tai, kas yra akivaizdu, vaikai dažnai nesiryžta inicijuoti kalbos patys arba užduoti papildomų klausimų. Vengimas kalbėti vaikui gali būti žinia – „Jei mama ir tėtis nekalba apie tai, kas vyko, vadinasi, atsitiko kažkas negero, todėl ir aš nekalbėsiu. Deja, mes, siekdami apsaugoti vaikus, vengdami kalbėti apie mirtį, kartais sukeliame jiems dar daugiau rūpesčių ir neišnaudojame galimybės išklausyti, kaip jie jaučiasi.

Kita vertus, nėra išmintinga pateikti vaikui informaciją, kurios jis dar negali suprasti ar nenori žinoti. Kaip ir bet kuriuo svarbiu klausimu, turime siekti subtilios pusiausvyros, kuri skatintų vaikus bendrauti – pusiausvyros, kuri nėra lengvai pasiekiama. Todėl itin svarbu:

• Kalbėtis su vaikais
• Stengtis būti jautriems vaikų norui bendrauti, kai jie tam pasiruošę
• Pateikti jiems sąžiningus, nuoširdžius paaiškinimus, kai esame akivaizdžiai nusiminę
• Priimti savo jausmus ir apie juos kalbėtis su vaikais
• Neatidėlioti atsakymų, sakant, kad jie yra per jauni tą žinoti. Pateikti konkrečią informaciją, be detalių, suprantama vaikui kalba
• Bandyti rasti trumpus ir paprastus atsakymus į jų klausimus.

Nors ne visi mūsų atsakymai gali būti patogūs, galime pasidalyti tuo, kuo mes tikrai tikime. Skirtingi žmonės gali tikėti skirtingais dalykais, pavyzdžiui, kai kurie žmonės tiki pomirtiniu gyvenimu, kai kurie ne. Jei turime abejonių, galime atsakyti "Aš nežinau atsakymo į šį klausimą". Vaikai paprastai jaučia mūsų abejones. Melas, nors ir pasakytas, norint apsaugoti vaiką, gali paskatinti jo nerimą ir nepasitikėjimą suaugusiaisiais.